Jei ne trys seni Jogailos riteriai

Ričardas Jakutis
Sako, jei ne trys seni Jogailos riteriai, nebūtų Seinų ir nebūtų netgi visos Palenkės. Būtent dėl jų senumo atsirado toks miestas – Seni. Aplink buvo LDK valdovų medžioklės plotai ir taip kilo pavadinimas „Palenkė“, kuris reiškia, kad tai – Lietuvos žemė greta Lenkijos. Vaivadija įkurta 1999 m. ir jai parinktas istoriją atspindintis herbas: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde.
Taigi pravažiavę Kalvariją ir pasiekę Lietuvos–Lenkijos sieną, neužilgo, jau Lenkijos teritorijoje, sukame kairėn ir siauru keliuku riedame Punsko link. Sako, miestelyje 999 gyventojų, kurių 99 lenkai, o visi likusieji – lietuviai, todėl be lenkų kalbos įteisinta ir antroji – lietuvių, tad ir visos iškabos dviejomis kalbomis.
Prieš keletą metų lietuviškus užrašus vandalai buvo uždažę, bet dabar viskas tvarkinga – nenorima piktinti būriais plūstančių lietuvių pirkėjų, kad tik šie neužsirūstintų ir nenustotų lenkams vežti savo pinigėlių.
Nors sako, kad lietuvybė Punske jaučiama net smarkiau nei Lietuvoje, visgi parduotuvėje pardavėja kalbėjo lenkiškai, nors šiek tiek lietuviškai suprato. Tiesa, ant kažkokio seno pastato mačiau Gedimino stulpus. Daug automobilių lenkiškais numeriais, bet su lietuviška simbolika.
Tautybės atspindžiai regimi ir namuose, kiemuose. Štai geltona ir žalia spalva nudažyti namai, galima suprasti – lietuvių, o mėlyna, raudona – lenkų. Kiemuose paminklai, pagerbiantys žymius Lietuvos žmones. Punske daug paminklų, bet pats didžiausias ir reikšmingiausias Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje – paminklas, skirtas Lietuvos partizanams.
Punske daug muziejų. Jie nedidukai, nėra kažkuo ypatingi, bet čia ramu ir malonu. Pirmiausia – Punsko buities muziejus su XIX–XX a. kaimo sodyba, it mūsų Rumšiškės. Po to Juozo Vainos 1997 m. įkurtas miestelio etnografijos muziejus, kuriame viena salė skirta S. Dariui ir S. Girėnui. Tautodailės dirbiniai eksponuojami ir šimtamečiame mediniame pastate, kiek supratau, senojoje klebonijoje, šalia bažnyčios, o į ambulatorijos patalpas kviečia istorijos muziejus. Už kelių kilometrų nuo Punsko galima apžiūrėti atkurtą prūsų ir jotvingių gyvenvietę.
Turistų ir pirkėjų iš Lietuvos Punske mažai, nes beveik visi atakuoja didžiuosius Suvalkų prekybos centrus, bet kai mūsų būrys sugužėjo parduotuvėn ir pradėjome ieškoti prekių, išgirdome tradicinį pardavėjos klausimą: „Kas ten pas jus Lietuvoje dedasi?“
Iš Punsko judame Seinų link. Miestelyje 6 000 gyventojų. Lietuviai sako, jog 30 proc. jų – lietuviai, lenkai šį skaičių mažina perpus – iki 15 proc. Tiesa, pačiame miestelyje lietuviškai kalbant daug neišgirsi, bet aiškinama, kad lietuviai daugiausiai gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Miestelio pagrindinė gatvė gražiu išsišakojimu atsiremia į Švč. Mergelės Marijos baziliką, už kurios stovi dominikonų vienuolynas, vėliau atiduotas kunigų seminarijai, kurioje mokėsi V. Mykolaitis-Putinas bei daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų. Gal mažai kas ir žino, kad čia studijavo ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris vėliau apsisprendė, jog kunigystei stokoja pašaukimo. Vienuoliai dominikonai seminaristams užleido savo patalpas, nes daryti gerus darbus ir būti paslaugiais dominikonus įpareigoja jų vardas: dominus – viešpaties, canus – šunys.
Didžiausia veikla Seinuose išsiskyrė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Seinų vyskupu jis paskirtas 1897 m. Eidamas 67-uosius metus jis čia ir mirė. A. Baranauskas palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos koplyčioje, o šalia jos skulptorius G. Jokubonis sukūrė puikų jo paminklą. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Kažkas taikliai pastebėjo, kad paminkle vyskupas stovi pasisukęs į bažnyčios ir vienuolyno pusę, bet kartu ir stebintis visą miestą.
A. Baranauskas buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Kai kas sako, jog ir kūrinį „Anykščių šilelis“ A. Baranauskas parašė vyskupaudamas Seinuose. Tai nėra tiesa, nes „Anykščių šilelį“ poetas kūrė 1858–1859 m., o į Seinus atvyko jau kaip garsios poemos autorius.
Toliau – Vygriai. Nors pusiasalyje tarp ežerų įsikūręs Vygrių miestelis su kamaldulių vienuolyno ansambliu žinomas ir turistų lankomas, visgi posūkį šios vietovės link, važiuodami keliu Seinai–Suvalkai vos pastebime. Vygrių žemes Jonas Kazimieras Vaza užrašė 1667 m. iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams. Barokinis vienuolynas šiek tiek primena mūsiškį Pažaislyje. Nieko nuostabaus, nes juk tai to paties ordino vienuolynai.
Šis vienuolynas tarsi atskiras miestelis. Miela jo gatvelė, kurios abiejose pusėse – maži nameliai su kiemeliu. Kiekviename namelyje gyveno po vienuolį, o kiemelyje jis prižiūrėjo mažytį žemės lopinėlį, kuriame augino daržoves. Dabar ten įrengtas viešbutis. Kiekvienas namelis ir kiemelis yra tarsi atskiras viešbučio kambarys.
Tiesa, kamalduliams priklausė dideli dirbamos žemės plotai už vienuolyno ribų, jie puoselėjo vaismedžių sodą, buvo įrengę žvėryną. Vygrių kamalduliai buvo vieni iš turtingiausių, nes išsiskyrė kaip geri ūkininkai ir verslininkai. Jie turėjo 10 geležies liejyklų, 12 deguto daryklų, palivarkų, kaimų, girių, malūnų, plytinę ir daug kito turto, kurį sukaupė per 100 metų.
Būti vienuoliu kamalduliu reikia didelio pasiryžimo, nes jie duoda tylos įžadus. Gal ir gera mintis – kalbėdamas nieko gero nepasakai, bet išbūti tylint žmogui nėra lengva, todėl ir veikiančių kamaldulių vienuolynų beveik nebėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra vienas veikiantis netoli Krokuvos, bet padėtis ten savotiška. Mat tarp kamaldulių vienuolių yra vienas vyresnysis, kuris, būdamas su kitais vienuoliais, be abejo, laikosi tylos įžadų, tačiau jam tenka tvarkyti vienuolyno reikalus ir vienuolyno priimamajame susitikti su čia atvykusiaisiais ar pačiam vykti už vienuolyno ribų. Tuomet, aišku, jis gali kalbėti.
Taigi dabar tame veikiančiame vienuolyne yra susidariusi padėtis, jog tėra tik vienas vienuolis. Tad jis, susitikęs su žmonėmis, turi teisę kalbėti, bet grįžęs į vienuolyno celes jau privalo tylėti, tačiau su kuo tu kalbėsiesi, jei esi vienui vienas.
O kas labiausiai įsiminė Vygriuose? Keliavusieji drauge tvirtino, jog požemyje ant sienos nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“.
Visi sako, kad pati smagiausia pramoga lankantis Palenkėje – Augustavo kanalai, apie juos kalbama daug ir seniai. Maždaug 1550 m. Žygimantas Augustas jau buvo užsiminęs apie tai, jog čia reikia statyti ežerus ir upes jungiančius kanalus, kad gal būtų galima net Vyslą su Nemunu sujungti. Toli priekin jis matė ir net išskyrė kelias kanalų funkcijas – krovinių gabenimo ir turistinę. Ne veltui miestas pavadintas Žygimanto Augusto vardu.
Gražios idėjos įgyvendintos gal ne taip greitai, bet vis tiek anksti, XIX a. prad. Tuo metu tokie kanalai ir šliuzai juose visus stebino. Priplaukiame ežerus jungiantį siaurą kanalą, atidaromi jo vartai ir į kanalą iki reikiamo lygio prileidžiama vandens. Tuomet atidaromi antri vartai, pro kuriuos laivas išplaukia į kitą ežerą. Taip laivas įveikia skirtingą vandens lygį ežeruose.
Sustojame vienoje iš salų, kurioje popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo garbei pastatyta koplyčia, jam stovi paminklas. Gidai sako, jog plaukėme tuo pačiu laivu, kuriuo plaukė ir popiežius. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes gretimame laive jų gidas, nugirdome, irgi sakė tą patį.
Kadangi Punske ir Seinuose parduotuvės buvo nedidukės, grįždami dar sustojome Suvalkuose ir apsilankėme prekybos centre „Biedronka“ („Boružėlė“). Automobilių stovėjimo aikštelė priešais prekybos centrą nebuvo didelė, visi automobiliai netilpo, todėl dalis atvykusiųjų juos statė šalia rampos, skirtos priimti atvežtas prekes. Prie jos kabėjo užrašas didelėmis lietuviškomis raidėmis: „Neužstatyti“.
Kartu vykęs bičiulis sakė tikrai kelionėn vykęs ne dėl pirkinių ir juo patikėjau, nes, mačiau, pasikeitė tik 10 Eur, kaip jis sakė, kokiam mažam pirkinėliui. Nusipirko jis dantų pastos, keletą šokoladų, 8 skardines alaus (perkant keturias, galioja akcija, o jei perki aštuonias – ji dar didesnė). Pasikeitęs 10 Eur, jis gavo 42 zlotus 50 grašių. Dantų pastai išleido 3 zlotus, šokoladams 10, alui 16 ir nebežinojo, kur pinigus dėti. Patariau jam nusipirkti jogurto. Berods, nusipirko 5 rūšių, bet dar pinigų liko, tuomet dar šviežių bandelių – vis tiek liko. Krepšelių parduotuvėje nėra, nes niekam jie ir nebūtų reikalingi, visi vežimėliais perka, bet net jo bičiulis nepasiėmė, tad panešti prekių nebegalėjo. Štai kokios problemos užgula Lenkijoje, pas mus gi su 10 Eur jokių problemų – nereikia jokių krepšelių, o juo labiau vežimėlių.
Grįžtant gal daugiau buvo diskutuojama apie tai, kiek ir ko pigiau pavyko nusipirkti, nei apie Žygimantą Augustą, Baranauską, Mykolaitį-Putiną, Kudirką ar aplankytų vietovių grožį. Ir nieko čia nepakeisi. Juokaujama, jog nuo šiol birželio 2-oji Lietuvoje bus Šv. Lidlo diena. Jo dėka įrodyta, irgi kažkas taikliai pastebėjo, jog bananai – geriausias vaistas apsinuodijus kalafiorais.
Ką darysi, jei žmogui reikia duonos ir dešros, bet ne tai svarbiausia, labiausiai jam reikia pagarbos. Prisiminkime, kaip pirmaisiais Atgimimo metais nebuvo šilto vandens. Niekas nesiskundė, nes visi suprato, kad kelią į laisvę kartais lydi sunkumai ir nepriteklius. Svarbiausia, kodėl žmonės nesiskundė – nes visi buvo gerbiami, nebuvo tuomet „nacionalinių vertybių“ ar valdininkų, norinčių skristi tik verslo klase ir už savo darbą gauti dešimteriopą atlygį nei kiti, ne mažiau triūsiantys.
Bet atsipūskime nuo politikos, prekybos centrų, grįžkime prie birželio ir prasidėjusios vasaros. Birželis – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukus, prasideda šienapjūtė. Berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. „Iš kur tas svaiginantis širdį andante“ – tai eilutė iš V. Mykolaičio-Putino eilėraščio „Birželis“. Ar jau spėjote juo pasidžiaugti? Juk gyvenimas yra gražus.
Visą, ką galima pasakyti apie žmogaus ryšį su diena ir su visu laiku, aprėpia Sfinkso mįslė. Kiekvienai gyvybei, kaip ir brėkštančiai dienai, lemta kilti ir leistis vis tuo pačiu saulės nubrėžtu ratu. Reikia tik pajusti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu. Ir nieko čia nebepridursi. Kaip tame vieno vyro skelbime: „Ieškau moters. Daugiau neturiu ką apie save pasakyti.“ Nors dar labiau įstrigo draugo nerimas – kai jis metė gerti, visi iškart pastebėjo kitus jo trūkumus.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas