Ko žemaitės komodoje ieškojo Juozas Statkevičius?

Gabrielė Pastaukaitė
Tuo pat metu, kai kalbuosi su audėja Zita Paulikiene, Šiaulių dailės galerijoje stovi penkios manekenės, aprengtos jos nuaustais tautiniais kostiumais. Audėja prisipažįsta, kad ir pati mielai vilkėtų tautiniu kostiumu, tik kad per muges visuomet būna „išrengiama“ – belieka marškiniai ir liemenė. O ir ją šįkart vilki manekenė…

Ilgi metai sėkmės link

Dabar talentinga audėja iš Gargždų visiems reikalinga: jai nestinga užsakymų, ją kviečia dalyvauti parodose. „Kartais pagalvoju, kad man jau reikia slėptis“, – apie netikėtai užklupusį dėmesį linksmai kalba žemaitė, tačiau čia pat prisipažįsta, kad buvo toks laikas, kai jos audiniai niekam nerūpėjo.

Raudonuojanti žemaitė. Tik ne iš gėdos, o iš gražumo. Nuotraukoje Z. Paulikienė apsirėdžiusi savo nuaustais žemaitės rūbais. Z. Paulikienės asmeninio archyvo nuotr.

Raudonuojanti žemaitė. Tik ne iš gėdos, o iš gražumo. Nuotraukoje Z. Paulikienė apsirėdžiusi savo nuaustais žemaitės rūbais. Z. Paulikienės asmeninio archyvo nuotr.

Jaunystėje Z. Paulikienė save įsivaizdavo kaip stropią fabriko darbuotoją. Baigusi tuometį Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, fantazijas pavertė realybe – įsidarbino viename Klaipėdos fabrike. Darbas patiko, bet šeiminiam gyvenimui netiko – reikėjo dirbti pamainomis, tad audėjai teko žvalgytis naujų karjeros perspektyvų. „Įsidarbinau liaudies meistre-audėja Klaipėdos dailės kombinate. Dirbau namuose ir kiekvieną mėnesį turėdavau pristatyti nustatytą „normą“ audinių“, – prisimena ji.

Nepriklausomybės metais kombinato nebeliko – Z. Paulikienei ir vėl teko sukti galvą kuo užsiimti: „Nusprendžiau toliau austi. O ką daryti, jeigu nieko kito nemoki? Audžiau rankšluosčius, takelius, staltiesėles, vieną kitą tautinį kostiumą, bet tuo metu niekam nieko nereikėjo. Džiaugdavausi, jei tik gaudavau kokį užsakymą ir apie jokį pripažinimą nė pagalvoti negalėjau.“

Audėja su sertifikatu

Tiesa, užsakymų pamažu daugėjo, o susidomėjimas senuoju lietuvių liaudies menu – audimu, augo. Plėsdama klientų ir pažinčių ratą, Z. Paulikienė pateko į seminarą Palangos etnokultūros centre. Čia dailėtyrininkė Teresė Jurkuvienė pasakojo apie tautinius kostiumus, aiškino, kaip šie turi atrodyti iš tikrųjų.

„Rusų laikais tautiniai kostiumai buvo iškraipyti. Juos audė kaip gražiau ir kaip pigiau – kad sunaudotų mažiau siūlų. Sijonai buvo minkšti, „skysti“, iš pusvilnės. Kai pridedu juos prie savųjų, iš karto matyti skirtumas“, – sako gargždiškė, audžianti tik iš vilnos, lino ir šilko.

Autentiškumas Z. Paulikienei išties rūpi. Ne veltui ji 2009 m. Žemės ūkio ministerijoje gavo tautinio paveldo produkto ir tradicinių amatų meistro sertifikatus. Nuo to laiko pašnekovė audžia tik senąsias lietuvių tradicijas atspindinčius audinius ir noriai dalyvauja parodose – yra garbi Šiaulių Dailės galerijoje šiuo metu vykstančios respublikinės tautodailės parodos „Lietuvių liaudies tekstilės ornamentika tautodailininkų kūryboje“ viešnia.

Parodos „dalyvės“. Pačiame priekyje – skarą ant peties užsimetusi žemaitė. Jai iš dešinės baltuoja aukštaitė, o iš kairės stovi dzūkė.  Autorės nuotr.

Parodos „dalyvės“. Pačiame priekyje – skarą ant peties užsimetusi žemaitė. Jai iš dešinės baltuoja aukštaitė, o iš kairės stovi dzūkė. Autorės nuotr.

Koks regionas, toks ir sijonas

Parodoje, kaip jau minėta, stovi penkios manekenės, papuoštos tautiniais kostiumais iš penkių skirtingų mūsų krašto regionų: Mažosios Lietuvos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos.

Jiems medžiagas audė ne kas kitas, o Z. Paulikienė. „Išskirtinės Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalės – tai delmonėlis arba siuvinėta kišenė ir kepurėlė. Nors manekenę iš šio krašto aprengiau languotu sijonu, Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai dažnai būdavo tamsūs, beveik juodi. Žemaičių kostiumuose, aišku, dominuodavo raudona spalva, aukštaičių – balta, o suvalkietės būdavo pačios spalvingiausios ir ryškiausios. Dzūkai – „biednesni“. Mano dzūkė vilki mėlyną sijoną, bet jų tautinių kostiumų spalvos dažniausiai būdavo prigesintos, žemiškos“, – sako Z. Paulikienė.

Sudėtingiausia – suvalkietiška prijuostė

Nors rūbai skirtingi, laiko, pasak audėjos, jie atima vienodai. Išskyrus įmantriais raštais puoštą suvalkietišką prijuostę. „Ausdama šią prijuostę, užtrukau net pusantro mėnesio“, – pastebi Z. Paulikienė, rodydama į suvalkietiškai aprėdytą manekenę.

Tiesa, valandų, praleistų audimo staklėse, gargždiškė neskaičiuoja. Jai tai – didelis malonumas. O užsakymų tiek daug, kad kartais tenka dirbti ir naktimis. „Kai gaunu didesnį užsakymą, visuomet pasitariu su dukromis. Jei reikia, jos padeda. Bet vaikai turi savo darbus, savo gyvenimus, todėl dažniausiai audžiu viena. Apskritai mėgstu būti viena“, – sako ji.

Kaip tuomet vienišė audėja ištveria mugių šurmulį? Z. Paulikienė nusišypso ir teigia prie mugių jau pripratusi: „Būna, artėja Kaziukas ir aš pagalvoju: „Na, kaip gi jis be manęs?“ Be to, mugėse nenuobodžiauju. Kai grįžtu, man net lūpos būna suskeldėjusios nuo kalbėjimo – žmonės mano palapinę nuolatos apspitę. Nespėju sulankstyti audinio, kurį vieniems rodžiau, jau, žiūrėk, atėję kiti.“

Spalvinga suvalkietės prijuostė ir delmonėlis.

Spalvinga suvalkietės prijuostė.

 

Lieka tik marškiniai ir liemenė

Mugėse daug dėmesio sulaukia ne tik Z. Paulikienės audiniai, bet ir ji pati – juk su klientais sveikinasi pasipuošusi pačios austu tautiniu kostiumu. „Nežinau, kodėl taip yra, bet kokią prijuostę beužsiriščiau, tokios būtinai kam nors prireikia. Sijono taip pat. Todėl nuolatinio tautinio kostiumo neturiu. Išrengia mane, lieka tik marškiniai ir liemenė“, – juokiasi audėja.

Kai tik vėl pasisiūdina trūkstamas tautinio kostiumo dalis, juo audėja su malonumu puošiasi. „Visur, kur tik galima eiti su tautiniais rūbais, aš ir einu. Jaučiuosi labai gerai ir nereikia galvoti ką apsirengi“, – šypsosi ji.

Draugystė su žinomu dizaineriu

Dar vienas momentas, kurio audėjos gyvenime nenutylėsi – tai pažintis su žinomu Lietuvos dizaineriu Juozu Statkevičiumi. Būtent jos audiniais jis puošė garsiąją 2017-ųjų pavasario/vasaros kolekciją. „Kai sužinojau, kad jis pas mane atvažiuos, be galo susijaudinau. Kad mano langai nenuvalyti, kad neturiu kuo apsirengti“, – prisimena
Z. Paulikienė.

Delmonėlis  būdingas Mažosios Lietuvos tautiniams kostiumams. Autorės nuotr.

Delmonėlis  būdingas Mažosios Lietuvos tautiniams kostiumams. Autorės nuotr.

Vis tik jaudulio būta bereikalingo – J. Statkevičius audėjai pasirodė paprastas ir šiltas žmogus, o bendrą kalbą juodu rado iš karto. Netgi drauge iškraustė Z. Paulikienės komodos stalčius, kimšte prikimštus audinių.

Audėjos ir dizainerio draugystė nenutrūko iki šiol. Z. Paulikienę J. Statkevičius pakvietė į kolekcijos pristatymą, aplankė ne per seniausiai vykusioje Kaziuko mugėje Vilniuje.

Įkvėpimu tampa ir sukandijusi skiautelė

Kuo gi taip sužavėjo J. Statkevičių Z. Paulikienės audiniai? Gal dailumu, o gal senoviniu autentiškumu, mat naujų raštų audėja nekuria – sako, kad visi dviračiai jau išrasti. „Imkite ir pabandykite ant sąsiuvinio lapo nupiešti ornamentą. Nėra taip, kad jo kas nors kitas jau nebūtų nupiešęs“, – pastebi ji.

Žinoma, vieną ir tą patį raštą austi nuobodu, todėl Z. Paulikienė visuomet stengiasi savo raštus pagyvinti, pagražinti, vieną su kitu sukeisti, o įkvėpimo ieško muziejų archyvuose, kur guli sukandijusios, praėjusius amžius menančios audinių skiautelės.

„Gaila tik, kad laiko toms paieškoms maža. Būna, pasvajoju, kad pabaigsiu visus darbus ir ausiu sau senovišką, žemaitišką lovatiesę, bet, žiūrėk, ir vėl kas nors paskambina, ko nors užsiprašo“, – nusišypso audėja.
logo_srtrf

Gabrielė Pastaukaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas