Kuo mes skiriamės nuo 1918 m. Vasario 16-osios lietuvių?

Gabrielė Pastaukaitė
Istorijos pamokose teko kone mintinai išmokti 1863–1864 m. sukilimo padarinius: uždrausta lietuviška spauda, apribota Katalikų bažnyčios veikla, uždarytos lietuviškos ir steigtos rusiškos mokyklos, į Lietuvą siųsti rusų kolonistai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egidijus Aleksandravičius akcentuoja dar vieną sukilimą lydėjusią represiją – draudimą kurti laisvanoriškas draugijas. Profesorius įsitikinęs, kad būtent atgimęs draugijinis gyvenimas nuvedė lietuvius į Nepriklausomybės aušrą 1918 m. vasario 16 d.

Ankstyvieji žingsniai į atgimimą

– Draugijinis gyvenimas – kodėl jis toks svarbus?

– VDU istorijos magistrantams jau kurį laiką skaitau paskaitas apie visuomenės atsiradimą. Visuomenė nėra visi žmonės, nors mes ir esame įpratę būtent taip vartoti šį žodį. Visuomenė yra susiorganizavę žmonės, kurie gali veikti solidariai bendrojo gėrio labui. Tai žmonės, kurie savo sąmonės ugdymo dėka įveikė grynąjį vartotojiškąjį egoizmą ir drauge bando siekti bendrų tikslų.

Štai Jono Basanavičiaus kartos žmonės negalėjo įsivaizduoti, kad valdžia gali ką nors duoti. Jiems tereikėjo, kad valdžia nustotų drausti ir atiminėti.

– XIX a. antrojoje pusėje Rusijos imperija mūsų šalyje „pastatė“ daugybę kultūrinių, politinių ir socialinių barikadų. O štai kaimyninėse valstybėse atmosfera buvo kur kas laisvesnė – ten masiškai vyko ir lietuviai.

– Taip, Latvijoje ir Estijoje buvo visiškai kitokia situacija. Šių teritorijų viešpačiai, buvę Livonijos ordino riteriai, baronai ir kita elito dalis, dar nuo Petro I-ojo laikų turėjo privilegijų – jiems galiojo vokiečių teisės. Šis sluoksnis iki pat XIX a. pab. galėjo burtis į draugijas, organizacijas.

Paprastoji Latvijos ir Estijos „publika“ buvo kur kas anksčiau išbaudžiavinta ir pasinaudojo šiuose kraštuose vykstančia pramonės revoliucija. Augant miestams, industrijai, buvo reikalingi darbininkai, ir XIX a. pab. Ryga buvo latviškai šnekantis ir savo viduriniąją klasę turintis miestas. Tuo metu Rygoje lietuvių greičiausiai buvo daugiau nei Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Daug jų buvo ir Liepojoje, Mintautoje. Po 1863–1864 m. sukilimo mūsų žmonės tapo laisvi, bet industrija Lietuvoje nesivystė, todėl jie važiavo ten, kur buvo darbo.

– Bet juk ne tik dėl geresnio uždarbio palikdavome savo gimtąją šalį?

– Tuo metu, kai mes skaičiavome legaliai Prūsijoje išleistas ir nelegaliai į Lietuvą atvežtas knygeles, latviai didžiausiais tiražais spausdino laikraščius, organizavo dainų šventes. Jie tarytum gyveno kitokį gyvenimą, todėl lietuvius masino ne tik latvių fabrikai, išvystytas fermerinis ūkis, bet ir jų susiorganizavimas, gebėjimas veikti sykiu, burtis į organizacijas. Sakyčiau, kad tai buvo mūsų ankstyvieji žingsniai į atgimimą.

Kaune ir Šiauliuose buvo sukauptas didžiausias socialinis kapitalas

– O kodėl negalėjome žingsniuoti savarankiškai, kodėl reikėjo latvių pavyzdžio?

– Galiu pateisinti tuos latvių istorikus, kurie sako, kad lietuvių suprasti neįmanoma: kaip jie išliko, būdami visiškai agrarinė, atsilikusi tauta su milžiniška emigracija ir plonyčiu inteligentijos sluoksniu? Bet mes išlikome nepaisant užlėtinto Lietuvos kapitalizmo vystymosi ir deformuoto, agrarinio krašto sunkenybių. O nuo 1905 m. lietuvių visuomenė formavosi labai greitai ir su didžiuliu pasitikėjimu savimi. Sakyčiau, kad tuo metu ypač išsiskyrė Kaunas ir Šiauliai – du miestai, kuriuose buvo sukauptas didžiausias socialinis kapitalas, t. y. susiorganizavusių žmonių sukuriami produktai.

– Kuo gi ypatingi 1905-ieji?

– 1905-aisiais įvyko lūžis, lietuvių stebuklas. Po konstitucinės monarchijos įvedimo Rusijoje ir mūsų šalyje buvo leista kurti organizacijas, ir tada tarsi prasiveržė iki tol užsitvenkusios laisvųjų žmonių pajėgos. Tiesiog suklestėjo laisvanoriškų asociacijų kultūra, sužaliavo ta velėna, ant kurios buvo pastatyta Vasario 16-oji. Susiorganizavę žmonės nuo savipagalbos, savišvietos perėjo prie politinių vaizdinių, ir 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime Povilas Višinskis dalijosi mintimis apie laisvę tarp svetimų ir savų despotų. Buvo iškeltas ne tik Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, atstatymo vaizdinys, bet ir Lietuvos, kaip demokratinės šalies, kurioje visų pirma gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, vaizdinys.

Nelaimingumo priežastis – visuomeninio gyvenimo stoka

– Įprasta galvoti, kad draugijų, organizacijų kūrimas yra apsišvietusių miestiečių privilegija.

– Šis stebuklas, kaip aš jį vadinu, pasiekdavo ir mūsų kaimus – apsišvietę ūkininkai kurdavo kooperatyvus, rinkdavo mokesčius, leisdavo spaudą.

Kaip pavyzdį visuomet pateikiu ir VDU Katalikų teologijos fakulteto rūmus, kuriuose dabar yra įsikūrusi universiteto aula. Šiuos rūmus vargšams remti
1922 m. pastatė labdaringa Šv. Zitos tarnaičių draugija. Kitaip tariant, žemiausio uždarbio lygio laisvanoriškai veikiančios katalikiškos orientacijos moterys sukūrė draugiją, pastatė rūmus, juose įrengė valgyklą ir šiek tiek nuomojamų kambarių, kad galėtų generuoti pajamas ir jas skirti vargšams.

– Kilnu. Dabar apie tokius pavyzdžius retai beišgirsime…

– Mūsų nelaimė buvo karas, holokaustas, deportacija, emigracija ir 45 metus trukusi sovietų indoktrinacija, kuri sunaikino didelę dalį socialinių įgūdžių. Bet išeitis yra. Reikia mylėti tą žmogų, kuris yra šalia tavęs – net jeigu jis nėra tobulas, ir tokiu būdu gyti, gerėti. Reikia prisiminti istoriją, kurioje yra prasmės ir šarmo – juk visos istorijos apie ateitį.

Nors draugijinis gyvenimas Lietuvoje šiuo metu yra palyginti skurdus, kai kurie faktai liudija, kad situacija gerėja, ir aš labai to tikiuosi.

– Kodėl? Juk už savo nepriklausomybę kovoti mums nebereikia.

– Žmonės, kurie geba kurti draugijas dėl bendrojo gėrio arba dalyvauti jų veikloje, yra fiziškai sveikesni, jie ilgiau gyvena, jų laimingumo jausenos visados didesnės.

Tai įrodyta moksliškai. Štai grupė Harvardo universiteto mokslininkų 1938 m. pradėjo tyrimą su maždaug 500 sveikų jaunų vyrų, kurie sutiko savanoriškai kartais atsakinėti į klausimus apie šeimą, karjerą ir pan. Tyrimo užduotis – stebėti laimingumo indeksą. Nustatyta, kad tarp tų, kurie išgyveno iki 90 metų, beveik visi buvo draugijinio gyvenimo aktyvistai, o jų laimingumo indeksas – aukštas.

Todėl darau prielaidą, kad mūsų sąmoningo ar nesąmoningo nelaimingumo priežastis yra susijusi ne su vartojimo galimybėmis, o su draugijinės veiklos stoka. Toks būtų mano moralas (nusišypso).

logo_srtrf

Gabrielė Pastaukaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas