Ne dėl garbės, o dėl tėvynės

Edita Bačėnė
Į laisvą tėvynę iš Amerikos 1921 m. grįžęs Jonas Šliūpas dėmesio centre neatsidūrė ir aukštinamas nebuvo, nepaisant to, kad daug metų ir jėgų atidavė kovodamas dėl lietuvybės. Pasak ŠU bibliotekos vyriausiosios bibliotekininkės Vidos Steponavičienės, viešojo gyvenimo priešakyje jis nestovėjo vien dėl nesugebėjimo prisitaikyti – kaip Amerikoje jis kirtosi su konservatyviais bažnytiniais sluoksniais, taip ir Lietuvoje. Nepaisant to, visas savo jėgas skyrė Lietuvos atkūrimui po karo.

Didžiulės investicijos į lietuvišką verslą

Amerikoje sukaupto turto būtų užtekę ramiam Šliūpų šeimos gyvenimui tiek Lietuvoje, tiek už Atlanto, bet tai – ne J. Šliūpo būdui. Visą gyvenimą uoliai dirbęs lietuvybės labui, jis negalėjo nuo to nutolti, todėl įsitraukė į Lietuvos ūkio atkūrimo veiklą. Į įmonių, akcinių bendrovių kūrimą jis investavo savo lėšas, stengėsi pritraukti Amerikos lietuvių kapitalą, buvo organizuojami įvairūs labdaros fondai Lietuvos ūkiui atkurti.

Jo pastangomis įkurta Garlaivių akcinė bendrovė, pradėjusi laivininkystę Nemunu, bendrovė „Žuvis ir gintaras“ Palangoje, Šiaulių aliejaus fabrikas, medžio apdirbimo įmonė „Eglynas“ Panevėžyje, taip pat jis įsigijo „Gubernijos“ ir kitų bendrovių akcijų.

1

Nauja pradžia. Dr. Jono Šliūpas prie savo naujai nupirktų namų Palangoje su šeima ir giminaičiais Ragauskais. Apie 1932 m.

Tarp Šiaulių ir Biržų

Lietuvoje J. Šliūpas dirbo Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus vedėju ir jam padedant Biržų miestas siauruku buvo sujungtas su Šiaulių geležinkelio stotimi. Taip pat pradėtas leisti savaitraštis „Biržų žinios“, atnaujinta Biržų spaustuvė, įsteigta prekybos bendrovė „Agaras“.

Tada jis gyveno Šiauliuose, taip pat buvo Prekybos ir pramonės banko Šiaulių skyriaus direktorius.
1923 m. rugsėjo mėn. jis įsteigė pirmąją lietuvišką spaustuvę Šiauliuose – „Titnagą“. Spaustuvė įkurta Prekybos ir pramonės banko rūsyje (dabar toje vietoje stovi savivaldybės priestatas), tuometėje Bažnyčios g. 1. Virš spaustuvės, antrame aukšte, su šeima gyveno pats J. Šliūpas.

„Taip ir važinėjo tarp dviejų miestų – Šiaulių ir Biržų. Kaip pats rašo, „turėjo Forduką“ ir samdytą vairuotoją. 1923 m. jis pradėjo leisti savaitraštį „Šiaulių naujienos“, buvo vienas iš steigėjų ir redaktorių“, – pasakoja V. Steponavičienė.

1922–1923 m. J. Šliūpas mokytojavo Biržų ir Šiaulių gimnazijoje, kur dėstė visuotinę anglų, vokiečių literatūrą, bet neilgai. Jam nepavyko tesėti pažado nekritikuoti religijos ir bažnyčios, nes per daug vertino savo minties laisvę, jos varžyti negalėjo. Nuo 1924 m. pradėjo skaityti medicinos istorijos paskaitas Lietuvos universiteto Medicinos fakultete.

J. Šliūpas neapleido ir literatūrinės veiklos, kuri plėtojosi dviem kryptimis: lituanistine ir laisvamaniško švietimo. Lietuvoje jis rašė ekonomikos, medicinos temomis, dirbdamas Biržų ir Šiaulių gimnazijose planavo parašyti mokyklinį vadovėlį, kuris galiausiai virto higienos mokslo kūriniu, ypač ryškią vietą užėmė Lietuvos istorijos, tautosakos veikalai.

Iš laisvamanybę skelbusių leidinių didžiausią atgarsį iššaukė knyga „Tikri ir netikri šventieji“. Tada už bažnyčios, kunigų luomo kritiką Šiaulių klebonas iškėlė J. Šliūpui bylą, ir jis buvo nuteistas lygtinai vienam mėnesiui arešto. J. Šliūpas vertė daug laisvamaniškų kūrinių, kūrė draugijas, rengė straipsnius periodinei spaudai.

2

Paskutiniai namai Lietuvoje. Dr. Jono. Šliūpo namas Palangoje apie 1933 m. Balkone: Jonas Šliūpas, Grasilda Šliūpienė, Vytautas Šliūpas.

Negandos ir sukrėtimai

Atsitiko taip, kad nei pačiam J. Šliūpui, nei amerikiečiams verslas Lietuvoje nesisekė – beveik visos jų įkurtos bendrovės bankrutavo, dalis verslininkų grįžo į Ameriką. Ypač skaudus materialinis smūgis buvo jo žento Martyno Yčo Prekybos ir pramonės banko žlugimas 1927 m. Tada  J. Šliūpas neteko didžiosios dalies savo lėšų, atsivežtų ir Amerikos.

1928 m., gyvenant Kaune, pasiligojusi mirė  J. Šliūpo žmona Liudvika. Tai buvo didžiulė netektis  J. Šliūpui, tuo pat metu ir sūnus Keistutis nesirūpino savo sveikata, turėjo alkoholio vartojimo problemų.

Po tokių smūgių paguodą J. Šliūpas rado antroje santuokoje. 1929 m. jis pasipiršo beveik 40 metų jaunesnei palangiškei Grasildai Grauslytei, kuri sutiko tekėti tik su sąlyga, kad vestuvės vyks bažnyčioje. J. Šliūpas nesipriešino, pats susirado jaunystės laikų draugą, Eržvilko kleboną Julijoną Jasinską. Dėl šios santuokos labai pyko vaikai, poros gyvenimas Kaune tapo nebeįmanomas, todėl pardavę namus Kaune jiedu išsikėlė į Palangą.

Nauji vėjai Palangoje

Palangoje, šalia Birutės kalno (dabar – Vytauto g. 23), nusipirkusi namelį, šeima pragyveno 15 metų, ten jiems 1930 m. spalio 24 d. gimė sūnus Vytautas.

3_

Šeima. Grasilda, Vytautas ir Jonas Šliūpai. Palanga 1931 m.

Palangoje J. Šliūpas vėl įsijungė į aktyvią visuomeninę veiklą, administracinį valdymą. 1933 m. J. Šliūpo dėka Palangai suteiktos miesto teisės, jis buvo išrinktas pirmuoju burmistru. Iš viso tris kartus: 1933–1935 m., 1938–1939 m. ir labai trumpai – 1941 m. naciams okupavus Lietuvą„Būdamas burmistru, J. Šliūpas rūpinosi, kad žvejų ir gintaro apdirbėjų miestelis – Palanga, kur tuo metu gyveno apie 3 tūkst. gyventojų, taptų moderniu kurortiniu miestu, iškovojo miestui pigesnę elektros energiją, po 1938-ųjų gaisro rūpinosi be pastogės likusiais gyventojais, miesto atstatymo darbais, vėliau atidarytos laisvamanių kapinės, o 1940 m., įsigaliojus civilinės metrikacijos įstatymui, įsteigtas Palangos miesto civilinės metrikacijos skyrius, kuriame pirmu numeriu ir užregistruotas Vytautas Jonas Šliūpas“, – teigia V. Steponavičienė.

1933 m. vasarą Palangoje lankėsi Pasaulio skautų organizacijos įkūrėjas, Anglijos lordas Robertas Badenas-Povelis (Robert Baden-Powell) su šeima.
J. Šliūpas sutiko ir pasveikino svečius, vertėjavo bendraujant su prezidentu Antanu Smetona, padovanojo gintarinius miesto raktus, skautybės kūrėjo garbei pavadino ir atidarė gatvę (dabar – Dariaus ir Girėno g.).

Įvertinimai

Palangoje J. Šliūpas ir toliau sekė visuomeninį Lietuvos gyvenimą, rašė straipsnius, kritikavo Lietuvos negeroves, rašė memorandumus prezidentui A. Smetonai. Praktiškai jis buvo valdžios opozicijoje, bet plačioji visuomenė jį labai gerbė. Tai parodė 1936 m. kovo 4 d. Kaune surengtas iškilmingas J. Šliūpo 75-asis gimtadienis.

Savo atsiminimuose  J. Šliūpas rašė: „Ką besakytų socialistai ir kunigai ar kitokio plauko ponai, lietuviškoji visuomenė iškėlė man tokias 75-metines sukaktuves, kokių retai kuris žmogus tesulaukia“. Ta proga J. Šliūpas buvo apdovanotas LDK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. Vėliau jis parašė prezidentui A. Smetonai, padėkojo už įvertinimą ir ragino patobulinti Konstituciją, įvesti civilinę metrikaciją, sušaukti Seimą, duoti laisvę visiems gyventojams, „prašalinti bažnyčios tarnus nuo įtakos politikon“, tada bus pasiektas tautos vieningumas ir ramybė. Tai buvo antrasis apdovanojimas, pirmąkart, 1928 m., jam įteiktas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas.

7

Sutikimas. Pasaulio skautų organizacijos įkūrėjas, šefas, anglų lordas Robert Baden-Powell ir žmona Lady Olave (Anglijos skaučių vadovė ir pasaulio skaučių šefė) vizito metu Palangoje. 1933.08.17. Dešinėje Palangos burmistras dr. J. Šliūpas sako sveikinimo kalbą.

„J. Šliūpas taip pat apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždučių 2-ojo laipsnio ordinu (1932 m.), Savanorio ordinu (1936 m.), Klaipėdos išvadavimo sidabro medaliu. J. Šliūpas bene vienintelis asmuo, kuriam Vytauto Didžiojo universitetas yra suteikęs net tris garbės daktaro laipsnius: 1923 m. – medicinos,
1925 m. – humanitarinių mokslų, 1939 m. – teisės“, – vardija V. Steponavičienė.

Pasitraukimas iš Lietuvos

Įsitvirtinus sovietų valdžiai, J. Šliūpui buvo siūlomos svarbios pareigos, mat jis kartais pakritikuodavo A. Smetonos veiklą, buvo laisvamanis, tikėtasi, kad jis pritars okupacijai, bet tai J. Šliūpo nesuviliojo. Prasidėjus nacionalizacijai, jis neteko indėlių bankuose, vertybinių popierių, namo Palangoje, kurį vėliau pavyko atgauti. Bet, kaip sakė pats
J. Šliūpas, „Forduko taip ir negrąžino.“

Tada užklupo skurdas,  J. Šliūpas gaudavo 20 markių pensijos, žmona dviračiu važiuodavo į kaimą kiaušinių nusipirkti, o vokiečiai tuo metu maistą mesdavę į upę. Vėliau jam pakėlė pensiją iki 200 markių.

„1944 m. vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, J. Šliūpas, žmonos Grasildos ir sūnaus Vytauto priprašytas, prisidėjo prie pabėgėlių. Šeima prisijungė prie vokiečių statybos firmos, kuri verbavo tuo metu tautiečius, ir išvyko į Vieną. Ten praleido kelias dienas, nes miestas buvo bombarduojamas, per generolą V. Nagevičių Šliūpai buvo pakviesti į Austrijos vakaruose esantį ramesnį miestelį – Bregencą. Ten pragyveno 10 dienų“, – pasakoja V. Steponavičienė.

5

Atsisveikinimas. Dr. Jono Šliūpo laidotuvės Berlyne Vilmersdorfo krematoriume 1944 11 11.

Lemtinga kalba

Lapkričio 1 d. pas J. Šliūpą Lietuvių globos namų įstaigos pavedimu iš Berlyno atvyko žurnalistas ir rašytojas J. Petrėnas. Jis pakvietė J. Šliūpą į Berlyno radijo stotį įrašyti kalbą, skirtą Amerikos lietuviams. Joje buvo svarbu pabrėžti, kad į Vokietiją pasitraukę tautiečiai nėra naciai, kad tuo laiku lietuviams tai buvo vienintelė šalis, kur buvo galima išvykti. Kita vertus, prašyta išaukštinti Vokietiją.

J. Šliūpas pasitikėjo savo jėgomis, jautėsi sveikas ir stiprus, su dviem palydovais leidosi į Berlyną, bet dėl kelionės, naktinio miesto bombardavimo, įtemptos darbotvarkės pasijuto blogai. Jį kelionėje lydėjęs giminaitis Kazimieras Siliūnas lemtingąjį rytą sutartu laiku (lapkričio 6 d. 8 val.) sulaukė J. Šliūpo – daktaras atrodė išbalęs, skundėsi krūtinės skausmais. K. Siliūnas, nuvedęs J. Šliūpą atgal į kambarį, išskubėjo kviesti gydytojo. Maža to, viešbutyje staiga dingo elektra, jai atsiradus, apie 9 val. pas J. Šliūpą sugrįžęs  K. Siliūnas jį rado jau mirusį.

6

Įamžinimas. Dr. Jono Šliūpo paminklo atidengimas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje 1950 m. liepos 9 d. Prie paminklo stovi Valerija Ragauskaitė, Vytautas Šliūpas, Grasilda Šliūpienė, Saulė Gedminaitė.

Lietuvių sąjunga Berlyne ir Lietuvių globos įstaiga ėmė organizuoti laidotuves. Buvo planuota laidoti kapinėse, bet žmonai pareiškus mirusiojo pageidavimą būti sudegintam po mirties laidotuvės buvo perkeltos į Vilmersdorfo krematoriumą.

J. Šliūpas, 1936 m. lankydamasis Amerikoje, Lietuvių tautinių kapinių Čikagoje 25-ųjų metinių įkūrimo proga išreiškė norą, kad jo palaikai būtų palaidoti šiose Lietuvių tautinėse kapinėse, „viengenčių tarpe“, su kuriais dirbo gyvendamas Amerikoje.

Pasak. V. Steponavičienės, karo metu urną buvo sudėtinga pasiimti, todėl ji palikta krematoriume. Baigiantis karui ir rusų armijai žengiant į Berlyną, urną paėmė istorikė J. Deveikė-Navakienė, ją perdavė giminaičiams Siliūnams, kurie vėliau perdavė žmonai Grasildai Šliūpienei, 1947 m. išvykusiai gyventi į Ameriką. Po metų, 1948 m. spalio
10 d., urna iškilmingai palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Už žmonių aukas pastatytas ir 1950 m. atidengtas paminklas J. Šliūpui. Ten pat palaidota ir Grasilda Šliūpienė, mirusi 1975 m. kovo 5 d.

Dr. Jono Šliūpo vaikai

Aldona Šliūpaitė-Jankauskienė baigė medicinos mokslus (akušerija – ginekologija). Ištekėjo būdama 18 metų, kaip pati rašė, nesubrendusi, su vyru sugyventi nepavyko.

1917 m. su tėvu dr. J. Šliūpu išvyko į Rusiją. Dirbo gydytoja Voroneže, o 1918 m. išvyko į Lietuvą. Kaune ji dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, padėjo įkurti moterų ligų skyrių. Jos dėka paruošta daug slaugių, akušerių ir kt. medicinos personalo. Mirus motinai, ji grįžo į Ameriką, apsigyveno Brukline, kur vertėsi privačia praktika.

Mirė 1980 m., jos pelenai palaidoti šalia tėvo dr. J. Šliūpo Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Savo gyvenimo santaupas ji paliko Pensilvanijos universitetui, pabrėždama, kad tai būtų Šliūpų vardo stipendija studentui lietuviui.

Keistutis Šliūpas studijavo meną ir mediciną JAV, vėliau fizikos mokslus Miunchene, Vokietijoje. Įgijo fizikos bakalauro laipsnį. Viskonsino universitete dėstė fizikos kursą ir rašė daktaro disertaciją. Vėliau dirbo Kolumbijos ir Kauno universitetuose. Lietuvos universitete įkūrė fizikos katedrą. Susirgo džiova ir mirė Varėnoje. Palaidotas Kaune, šalia motinos Liudvikos.

Hypatija Šliūpaitė (Yčienė, Žiūrienė) ištekėjo JAV už iš Lietuvos atvykusio Martyno Yčo. Vėliau su šeima, kurioje augo trys dukros ir sūnus, gyveno Kaune ir Tirkiliškių dvare prie Kauno. 1940 m. visa šeima pasitraukė į Braziliją, vėliau – į JAV. Palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

Vytautas Jonas Šliūpas gimė 1930 m. spalio 24 d. Palangoje. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, 1947 m. persikėlė gyventi į JAV. Baigė statybos inžinerijos ir hidraulikos mokslus Viskonsino universitete. Nuo 1958 m. dirbo daugelyje Europos, Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos valstybių, kur buvo statomos hidroelektrinės. Šiuo metu gyvena Burlingame, netoli San Fransisko, Kalifornija, JAV.

logo_srtrf

Andrius Tverijonas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentarai: 1

  1. Levas
    2017-04-07 23:12 Atsakyti Pranešti

    Didžiulė pagarba Vidai Steponavičienei už Lietuvos Didžiausio Šviesuolio JONO ŠLIŪPO atminties puoselėjimą. Plojame atsistoję!!!

Komentaro rašymas