Net jeigu ir netiki, tavęs neaplenkia Prisikėlimas

Ričardas Jakutis
Kaip jau nutiko, kad viso pasaulio žmones paliečia Velykos. Velykų – Kristaus Prisikėlimo – rytas yra turbūt tinkamiausias laikas atsakinėti į klausimus – iš kur mes, kas mes, kur link einame. Kalbame apie rimtį, o iš tikrųjų viskas skrieja amžinu triukšmingu ratu. Kiekviename judesyje galime įžvelgti tam tikrą periodišką kartojimąsi – ritmą. Ritmiškai keičiasi metų laikai, rytą keičia vakaras, ritmiškai plaka širdis.

Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame nereikia prisikelti. Prieš mirtį Šv. Pranciškus paprašė atnešti jam Bibliją ir atversti Evangelijos pagal Joną dalį, prasidedančią žodžiais „Artinosi žydų Velykos“. Agnostikai ir ateistai, kurie netiki Kristaus prisikėlimu, visgi Velykų dieną švenčia, aiškindami, kad tai yra gražiausia pavasario šventė. Kalbama apie nuostabų gamtos atsigavimą, tam tikrą prisikėlimą po to, kai žiemą viskas buvo apmirę. Įsivaizduoju, kad dar galima netikėti Dievu, bet neįsivaizduoju, kad galima netikėti velnio buvimu. Tad sovietmečiu irgi švęsdavom Velykas. Jei tuomet Lietuvos patriotais būti negalėjome, buvome „Žalgirio“ patriotais. Tai buvo tas pats.

Yra toks senas Velykinis pasisveikinimas. „Kristus prisikėlė“, – sakai sutiktajam. „Tikrai prisikėlė“, – atsako šis, patvirtindamas tikėjimą Prisikėlimu. Tad praėjusių metų ankstyvą Velykų rytą pasveikinau bulvare sutiktą bičiulį:

– Kristus prisikėlė!

Bičiulis pažvelgė keistai į mane ir tesuburbėjo:

– Nu.

Tiesa, Velykos – tai ne Kalėdos. Iš jų prekybininkams sunku išspausti tokius pelnus kaip iš Kalėdų šventės. Man dėlto Velykos ir mielesnės.

Jėzus po Paskutinės vakarienės kaip visada užkopė į Alyvų kalną ir atsitolinęs nuo mokinių ėmė melstis. Ar tikrai po šiais bibliniais alyvmedžiais ilsėjosi Jėzus? Ar tikrai tai – tas akmuo, ant kurio Jėzus sėdėjo ir meldėsi tą paskutinį vakarą? Paslaptingas Judo pabučiavimas – amžina mįslė, kas yra išdavikas, kodėl, ar tokia skirtis, Dievo valia? Iš Getsemanės sodo žvelgiant į tolį matyti senosios šventyklos užmūryti auksiniai vartai, pro kuriuos Jėzus eidavo į Jeruzalę, pro kuriuos ant asilo įjojo ir Velykų išvakarėse. Žemai Kedrono slėnis, į jį susirinksime paskutinei Teismo dienai…

Jeruzalės Getsemanės sode surinktos alyvuogės spaudžiamos netoliese esančioje abatijoje, garsėjančioje visame regione ne tiek aliejumi, kiek vienuolių daugiau kaip šimtmetį gaminamu skirtingų rūšių vynu. Aliejaus išspaudžiama nedaug – Getsemanės sode auga tik dešimt medžių. Alyvuogės nuraškomos per penkias dienas. Iš Getsemanės alyvuogių spaustas aliejus vartojamas Šventosios žemės šventyklų žibintams.

Alyvuogių kauliukai atiduodami apdirbti kelioms palestiniečių katalikų šeimoms, kurios iš jų veria rožinius. Teigiama, kad tarp šio nedidelio Getsemanės sodo alyvmedžių yra ir dviejų tūkstančių metų senumo medelių. Todėl tūkstančius kasdien pro sodą praeinančių žmonių žavi supratimas, jog yra tikra galimybė, kad po tais pačiais alyvmedžiais Jėzus ėjo, stovėjo, sėdėjo, klūpėjo ir meldėsi. Getsemanės sodo vardas ypač suskambėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu 1982 m., kai Jo Šventenybė skatino vienytis visų tautų ir tikėjimų žmones. Nuo tada šalia Getsemanės sodų esanti bazilika vadinama Tautų šventove.

Prisikėlimas skatina kalbėti apie dvasingumą. Garbaus amžiaus žmonės dažnai primena anksčiau buvusį dvasingumą, o dabar, anot jų, visiems tik pinigai rūpi. Ar žodis „dvasingumas“ dar ką nors sako šiuolaikiniam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas dvasinis gyvenimas? XXI a. pr., kol didieji pasaulio mąstytojai dar nesugalvojo naujo termino šiam laikotarpiui apibūdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomeną ir klausiame, ar jo fone gali skleistis dvasingumas.

Dvasingą žmogų įsivaizduojame tokį, kuris susirūpinęs ne tik savo kūnu (pinigai, automobiliai, namai, galia, šlovė), bet ir siela (pagarba kitam žmogui, dora, tiesos sakymas). Dvasingumas siejamas su dvasininkija, bet dažnai gali būti ir priešingai – daug dvasingų žmonių yra pasauliečiai. Ir ne tik poetai, dailininkai, muzikai, filosofai, bet ir proziškesnių profesijų atstovai.

Nederėtų lyginti šventumo ir dvasingumo. Šventumas – tai kažkas jau labai daug, sunkiai pasiekiama, todėl tik vieną šventąjį ir teturime (Šv. Kazimierą). Dvasingu irgi nelengva būti, bet, atrodo, labiau įmanoma negu šventu. Dvasingumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo per visas negandas. Lietuviškas dvasingumas – opi ir aktuali problema, reikalaujanti neatidėliotino sprendimo tiek akademiniuose, tiek valdančiuosiuose, tiek kultūriniuose bei subkultūriniuose visuomenės sluoksniuose bei tarp emigrantų.

Akivaizdu, kad lietuviškas dvasingumas – bene vienintelė unikali ir pasaulyje precedentų neturinti mūsų šalies vertybė. Ja pagrįstai galime didžiuotis. Lietuva nėra turtinga materialiųjų gamtinių iškasenų. Kažkada apsčiai turėję medienos, smėlio, šiandien esame beveik atsikratę šio balasto. Dabar galime pasididžiuoti tik dviem dalykais – merginomis ir dvasingumu. Net per Atlantą į Lietuvą atskrendantis pasiausti biznierius, susižavėjęs „Olialia“ pupytėmis, pataria mums nieko nebegaminti, o tik daryti mergaites, jas auginti ir puoselėti.

Štai kur jūsų biznis – moko atvykėlis. Svečias sako, jog kalbant apie Vakarų pasaulio šalis internete jis ieško puslapio „oil“, o apie Lietuvą – to „Olialia“, ir daugiau mūsų šalyje jo niekas nedomina. Ir štai čia mes galime imti ir pasididžiuoti dar vienu dalyku – dvasingumu. Anot vieno dainiaus, net mūsų bažnyčios didžiuojasi ne brangiais turtais ar aukso žibesiu, bet dega meilės, maldos galybe bei senųjų amžių gyvastim. Šiandien, sėkmingai atsikratant bereikalingų detalių, tėvynės kultūriniame, ekonominiame ir politiniame peizaže tarsi deimantą turime išvysti jį – dvasingumą, nepaneigiamai kertinį mūsų tapatybės, identiteto ir pasididžiavimo akmenį.

Nueini į kapines – kiek gražių paminklų. Skulptūros gedinčios, angeliukų žvilgsniai liūdni, spalvos juodos. Kiek dvasingumo. „Kaip jūsų gyvieji turi vienas kitą mylėti, jei net mirusius taip mylite!“ – pasakys ne vienas atklydėlis.

Tiesa, ypač dvasiniam gyvenimui atsidėję žmonės yra šiek tiek savotiški. Pavyzdžiui, pažįstu merginą, kuri su visais žaliaisiais kovoja už gamtos, žvėrelių globą ir išsaugojimą. Pati (mano galva, tai jos keistenybė) nevalgo nuskinto obuolio, nes, girdi, skinant jam skaudėjo, o tik renkasi savaime nukritusį. Nors, gerai pagalvojus, nederėtų šaipytis, juk visa tai yra gražu.

Rašydamas šias eilutes nusprendžiau paskambinti draugui ir jo paklausti, ką jis mano apie dvasingumą.

– Klausau, – išgirdau telefone žvalų balsą.

– Žinai, norėjau tavęs paklausti. Ką tu mąstai apie dvasingumą?

Tyla. Netrukus draugas, it koks žydas, klausimu atsakė į mano klausimą:

– Kiek išgėrei?

Kalbame apie dvasinę krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku, XX a. antroje pusėje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI-ajam bus priskirta dar daugiau). Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.

Kiekviena perskaityta knyga, aplankytas renginys, pamatytas dailės kūrinys, išgirsta daina artina prisikėlimą. Esame žmonės, kurie turi galimybę skaityti apie kultūrą ir ją suprasti. Mano galva, labai artimi dalykai – dvasingumas ir knyga.

Perėjau mūsų centriniu bulvaru. Jame vienas knygynas. Gali ir to nelikti. Batų parduotuvių daug daugiau, be abejo, dar daugiau drabužių prekyviečių. Tiesa, mūsų mieste tiek batų parduotuvių, jog atrodo, kad miestelėnai vaikšto keturiomis. Suskaičiavau bulvare 13 kavinių. Jei nesuklydau, skaičius, deja, ne koks. Kiekviena iš jų tau gali būti tryliktoji, nes nežinia, nuo kurios pradėti skaičiuoti.

Yra, kur kavinės viena priešais kitą. Išėjai iš vienos, traukia priešais esanti, nes manai, kad ten geriau. Bet čia ne apie tai, o apie knygynus, ir gal viskas yra normalu, knygynų ir turėtų būti mažiau. Įsivaizduokime basą, alkaną žmogų, bet su knyga rankoje, juo labiau nuogą su knyga. O štai apsiavęs, pasipuošęs, sotus, bet be knygos rankoje – normalus vaizdelis.

Tiesa, tapti dvasingu šiandien tarsi nepopuliaru, be to, nėra lengva. Inteligentu neįmanoma apsimesti, juo reikia būti. Tai pasakytina ir apie dvasingumą. Ar mūsų valdžios vyrai dvasingi, bent jau ar sąžiningi, ar pildys tai, ką žadėjo prieš rinkimus? „Laimėtojų niekada niekas neklausia, ar jie kalbėjo tiesą“, – jei neklystu, A. Kamiu tai pasakė. O ir nuo seno žinoma, kad kas pasakyta iki žodelio „bet“, nesiskaito.

Prisikėlimas daugiau ar mažiau sudrebina žemę, todėl šiomis dienomis dažniau pakalbame apie pasaulio pabaigą. Tai visgi kokios iš tikro pasaulio pabaigos galimybės? Iš tekstų apie pasaulio pabaigą prisirinkau, ko vienu ar kitu atveju galima tikėtis. Pavyzdžiui, susidūrimo su asteroidu tikimybė yra 0,0001 proc. Pasaulinė pandemija – irgi 0,0001 proc. Branduolinis karas – 0,005 proc. Ekstremali klimato kaita ir sintetinė biologija – 0,01 proc.

Kalbant apie karą, Putino Rusija ir radikalusis islamas yra du Europą iš amžinosios taikos iliuzijos pažadinę priešai. Dėl sintetinės biologijos – visko prisiklausęs apie mėsos produktus, galvoju – valgysiu žuvį. Bet, pasirodo, siaubingai užteršta Baltijos jūra. Tai gal pieno produktai? Bet sužinai, kad pieno pakuotės sterilizuojamos antibiotikais. Lieka vaisiai. Koks gražus obuolys guli prekybos centre. Grožiesi iki žinios, kiek daug chemijos buvo reikalinga tam grožiui išgauti.

Bet ką aš čia. Juk Velykos, juk šventės, nuotaika turi būti pakili. Tad ir dėl pasaulio pabaigų, tokią dieną labiausiai tikėčiau pranašyste, kuri skelbia, kad toji pabaiga įvyks 2 000 002 013 m.

Pabaigai anekdotas.

Klausimas: „Ką Šiauliuose labiausiai verta ir miela pamatyti?“ Atsakymas: „Traukinių, vykstančių į kitus miestus, tvarkaraščius.“

Tiesa, šis anekdotas irgi netinka Velykų nuotaikoms. Nors šiandien daug prastų nuotaikų visoje Lietuvoje. Kad ir dėl Gedimino kalno – jei šis kalnas subyrės kartu su visa pilimi, tai bus įsimintiniausias valstybės atkūrimo šimtmečio akcentas. Svarbesnis už Vasario 16-osios Akto suradimą.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas