Pavasaris didelei patink

Ričardas Jakutis
Taip sako žemaičiai. Teisingai sako. Pavasaris – mielas laikas. Tiesa, savo žingsnius pavasaris pradeda nuogas, bet dėl to nesidrovi. Pavasarį atveriame balkonų duris, valome langus, kuopiamės. Pirmas metų ketvirtis baigėsi, metai įsibėgėjo, pavasaris įsitvirtino, todėl balandį jau pradėsime galvoti apie vasarą.

Prieš kelias dienas kalbėjausi su pažįstamu. Susitikome, užsukome į artimiausią kavinukę, įsišnekėjome. Tiesa, lauko terasos prie kavinių dar neveikia, tad teko lįsti vidun. Bet tuoj tuoj galėsime sėdėti prie stalelių lauke ir, mano galva, lauko kavinės – vienas didžiausių ir akivaizdžiausių, pilnai išsipildžiusių mūsų pasiekimų po nepriklausomybės. Nors galėtų lauko kavinės veikti ir dabar. Daug kur Vakarų pasaulyje šalia stalelių pastatytos stilingos stiklo kolbos, kuriuose dega ugnis ir šildo. Jei kuris mūsų miesto verslininkas taip sugalvotų, tikiu, žmonių prie tokių stalelių atsirastų.

Pažįstamą seniai buvau matęs, maniau, puikiai pabendrausime. Bet… Mūsų pašnekesio tema pakrypo ne apie kultūrą, ne apie moteris, o apie skandalus ir politiką. Apie skandalus ir politiką kalbėti nemėgstu, tie dalykai man aiškūs. Tačiau mano pašnekovas įsijautė, įraudo. Pusvalandį lyg užburtas kartojo kelis žodžius: Seimas, Vyriausybė, vagys. Vagys, Vyriausybė, Seimas. Minėjo pavardes, pareigas, visuomenę, rinką, sovietinį mąstymą ir vakarietišką požiūrį.

Pažįstamasis patvirtino seną tiesą, kad platesniu akiračiu lietuviai pasipuikuoti negali. Ypač lietuviai nėra stiprūs savo istorijos žinovai. Daugeliui tautos istorija susideda iš pasakėlių, kurių prikūrė aušrininkai: kaip Jogaila pasmaugė Kęstutį, kaip Vytauto žirgas braidžiojo Juodojoje jūroje, kaip buvo sumušti kryžiuočiai prie Žalgirio, kaip didingai susidegino Pilėnų gynėjai…

LRT „Klausimėlis“ dar ilgai gyvuos. Jau XVI a. buvo kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai. Dabar likimas modifikuojasi ir reiškiasi per pinigus, ir, anot mūsų gyvenimo tyrinėtojų, tai pagonybės likmenų ir Mančesterio kapitalizmo mišinys, plikbajorio ir bankininko ideologija. Juk viskas labai paprasta – Lietuvos problema ne pinigai, o tai, kad jie netolygiai pasiskirstę. Nors Palangoje viena stinta šiais metais kainavo 1 Eur, išpirko visas.

Vieną savaitgalį policininkai gaudo vairuotojus, kurie neprisisegę diržų, kitą bus gaudomi girti, o trečią – už greičio viršijimą.

Klausydamasis pašnekovo, pagalvojau, kas yra politikas? Tokios specialybės nėra. Vadinasi, jis turi turėti tokių ypatybių, kurios, rinkėjų nuomone, yra privalomos. Jis turėtų būti doras, protingas, sąžiningas, rūpintis kitais labiau nei savimi ir t. t. Tačiau žmonės turi trūkumų ir retas panašus į šventąjį.

Tai kas gi tie politikai? Patiko kažkieno išsakyta mintis, kad politikas yra panašus į rinkiką. Tūlas mano, kad jis jei ne geriausias, tai bent ne blogiausias pasaulyje. Vadinasi, gali būti pavyzdys. Politikai ir atsiranda iš tokių vidutinybių. Paprasta ir aišku.

Kas pasikeitė po rinkimų? Turbūt niekas. Mėgiamiausia politikų daina liko ta pati – „Tik rytoj“. Paskaičiuota, kad Vyriausybės programoje žodis „sieksime“ pavartotas 212 kartų, „skatinsime“ – 179, „užtikrinsime“ – 60, „stiprinsime“ – 56 kartus. Nors aš galvoju, kad atmetus seimūnų automobilius ir kailinius, viskas vyksta normalia vaga. Bet kai geriau susimąstai, kas nenorėtų gauti 793 Eur kas mėnesį pieštukams? Nors viltis lieka. Kaip tas žmogelis, stovintis tarp sudegusio namo liekanų. Nieko nebeturi, liko kaip stovi, bet visiškai optimizmo nepraranda. „Man dar liko viltis“, – sako jis. Kalbant apie 50 proc. teigiamos informacijos, jos juk galima rasti. Pavyzdžiui, žmogus serga vėžiu. Tai bloga informacija. Bet dar gyvas – gera informacija.

Senyvas vyriškis prisimena:

– Kai buvau jaunas turėjau meilužę ir jachtą, kai senstelėjau – pagyvenusią ledi ir valtį, o dabar beturiu gelbėjimosi ratą ir romantikos jausmą.

Pašnekovo postringavimai greitai atsibodo. Ar ilgai pakalbėsi apie valdininkus biurokratus, kai tam užtenka vieno sakinio: „Nėra nieko baisiau už amputuotą sąžinę“ (Al Pacino). Be to, žmogus nuo dyko buvimo greitai suserga.

Pasiūliau pakalbėti apie moteris – mano mėgiama tema. Ar jis žinąs, kad moterys mėgsta subtilų rūšinį sausą vyną, bet gali išgerti ir degtinės? Ar žino, kad geriausias auksas yra 24 karatų? „Ar tu esi moteriai padovanojęs tokio aukso žiedą?“ – toliau klausinėjau. Tema pašnekovui nepasirodė įdomi. Pokalbį baigėme. Ačiū Dievui.

Jei nebūtų kai kurių pablogėjimų, sakytume, kad gyvename gerai. „Eurostat“ paskelbė, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2,85 mln. žmonių, o šio šimtmečio viduryje gyvens mažiau nei 2 mln. Pranašystėse apie pasaulio pabaigą teigiama, jog vienas iš punktų, kad artėja pasaulio pabaiga – čigonai pradės žudyti.

Kai Jėzus buvo kalamas prie kryžiaus, čigonai pavogė vieną iš prie kryžiaus gulėjusių vinių. Dėl to Jėzui teko mažiau kentėti. Todėl jis leidęs čigonams vogti. Bet niekas iki šiol nebuvo girdėjęs, kad čigonai nužudytų žmogų.

Nors pranašystės lieka pranašystėmis. Apie ateitį pasakoti neįmanoma.

Prisimenu dienas, kai budėjome prie Seimo ar stovėjome Baltijos kelyje. Statistika byloja, jog niekas tomis dienomis Lietuvoje nepavogė nei vieno automobilio, neapiplėšė nei vieno buto, niekas nieko nenužudė, nebuvo net jokių chuliganizmo atvejų.

O šiaip viskas labai paprasta. Jei norite savo sąskaitoje turėti pinigų, dirbkite dėl idėjos, o ne dėl pinigų. Aš galiu būti liūdnas, piktas, bet galiu būti ir linksmas, besišypsantis. Nors girdėjau vieną mūsų emigrantą sakant: „Atsibodo man tos dirbtinės vakariečių šypsenos.“ Skaudu matyti žmogų ir žinoti, kad jis nepatirs džiaugsmo. Pats šito nenori. Kaip toji moteris, kuri guodėsi: „Vyras naujas, o laimės nėra.“ Pirkėjas batų parduotuvėje: „Noriu pigių ir kokybiškų batų.“ Pardavėjas: „Ir aš tokių norėčiau.“

Neseniai ėjau pro „Saulės“ koncertų salę. Pilna moterų. Pamatęs pažįstamą klausiu, kas čia vyksta. Pasirodo, koncertuoja „Striptizo ereliai“. Tiesa, toji pažįstama aiškino, jog bilietą jai dovanojo draugės, tad, girdi, nejaugi išmesi.

Prieš savaitę vieną valandą pasukome laiką. Kai kas sako, jog toks laiko sukinėjimas primena seną pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino. Manęs toks laiko sukinėjimas ypatingai neveikia. Sako, labiausiai veikia karves. O jei reiktų gyventi prie nekeičiamo laiko, aš norėčiau rinktis tokį, kuris dabar. Ilgesniais vakarais man linksmiau. Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais ji nusistatantį laikrodį 7 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis ir toliau laiminga užmiega.

Europos gaminiai žymimi raide E. Kinai savo gaminius turėtų žymėti C, bet sugalvojo CE ir, anot jų, tai reiškia – China Export.

Kas nežino Jordano upės, kurios vandenyse buvo pakrikštytas Jėzus. Romoje ir kituose šventose vietovėse galima įsigyti mažus butelaičius su šios upės vandeniu. Mačiau tokių ir Lietuvoje, pardavinėjamų Vilniuje šalia Aušros Vartų. Neseniai paaiškėjo, jog verslininkas pasistatęs tą vandenį pilstančią gamyklą ne ant upės kranto, bet ant netoliese esančio ežero. Kilo triukšmas – vadinasi, žmonės buvo apgaudinėjami, pirko kažkokio ežero vandenį, galvodami, jog tai šventosios Jordano upės vanduo. Visgi verslininkas teismuose sugebėjo įrodyti, kad tas ežeras su Jordano upe turi požemines gijas.

Mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, kiek vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeistum.

Sako, kuo esi senesnis, tuo labiau norisi matyti jaunas stiuardeses ir padavėjas. Kažkodėl man atvirkščiai. Maistas restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, žymiai skanesnis. Jau nekalbu apie tai, kaip malonu matyti pagyvenusį barmeną. Prieš keletą dienų išgirdau Stano aiškinant, jog Lietuvoje, norint tapti žvaigžde, reikia 10 tūkst. Eur.

Ką tėvams daryti, kai vaikai ožiuojasi norėdami vieno ar kito daikto. Jie rėkia, mosikuoja rankomis, dargi puola ant žemės. Suduoti vaikui per užpakaliuką tokiu atveju jau nebegalima. Gal geriau tokiu atveju mamai ar tėčiui irgi pavirsti ant žemės, spardytis, mosikuoti rankomis. Tai pamatęs tai vaikas, manau, norimo daikto nebenorėtų, o tėvai nepažeistų jokių vaikų teisių įstatymų.

Teksto pradžioje užsiminiau apie diskusiją su draugu, jog platesniu akiračiu lietuviai pasipuikuoti negali. Taip jau atsitiko, kad mes, turėdami tokią didingą praeitį, skirtingai nuo latvių, ją pamirštame. Kaimynai turi Brolių kapų memorialą, įspūdingą laisvės paminklą Rygoje, mes – apgailėtinas akmenų krūveles Kauno karo muziejaus sodelyje ir Vilniuje šalia Lukiškių aikštės. Susidaro įspūdis, kad mums gėda dėl savo praeities.

O juk stebuklas, kad nežiūrint visko, išlikome laisvi prie Baltijos jūros, išsaugojome savo kalbą ir turime tuo didžiuotis. Mūsų istorija – tai kova su Teutonų ir Livonijos ordinais, didžiąja Rusijos kunigaikštyste, aukso orda, Švedijos karalyste, kurioje buvo visko: ir laimėjimų, ir pralaimėjimų. Turime būti laimingi, kad gyvename šiandien ir galime prisidėti prie šios dienos darbų, įamžinant mūsų praeities kovas už Lietuvos valstybingumą. Ir nors Lietuvoje apie paminklus sakoma, jog geriau tuščia erdvė, visgi Vilniuje, Lukiškių aikštėje, vertėtų pastatyti Lietuvos kario paminklą su įrašu: Kovotojams už Lietuvos valstybingumą.

Šiandien pradedame kalbėti apie balandį. O prasideda jis Melagių diena. Kai aplink pešamasi dėl žemės, sklypų ir noro juose pasistatyti namus, girdi, griebkime žemę ir ką nors statykime, nes Dievas daugiau jos nesukurs, kai baramasi dėl garbės ir orumo, kai, atrodo, dauguma net juoktis ar bent šypsotis pamiršę, supranti, kad humoro jausmas atsiras, kai bus dar blogiau.

Paprastai tautos ir kultūros juokui turi paskyrusios laiką ir vietą. Bent man patiktų, kad būtų juokaujama visur ir visada. Ne vienoje tautoje ir kultūroje gebėjimas „pagauti“ ir tinkamai reaguoti į pokštą dažnai vertinamas kaip svarbiausia charakterio savybė. Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką kaip geriausią vaistą nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas… Komikai gyvena ilgiau.

Kas dar svarbesnio balandį? Balandį bus Velykos. Tuo galima ir baigti.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas