Pusiaukelėje tarp žiemos ir vasaros

Ričardas Jakutis
Kiek švenčių buvo po Naujųjų? Valstybės atkūrimo diena, Nepriklausomybės atkūrimo diena, Meilės, Moterų diena, didžiavyrių Kazimiero ir Juozapo dienos, religinės šventės… Balandis, atrodo, kiek ramesnis. Kosmonautikos dienos nebešvenčiame, Lenino gimtadienio juo labiau. Beje, sakoma, kad dabar toks laikotarpis, kai šventės pojūtis gali ateiti netikėtai, šiokiadieniais. Juk ir švenčių dienomis prie šventinio stalo dažnai sėdi dviese – tu ir šventė. Vis dėlto mėnuo be švenčių pripratusiems švęsti būtų nei šioks, nei toks.

Man balandis – puikus mėnuo. Atviras, nekoketuojantis, nė kiek nesimaivantis, dar nuogas ir to nesidrovintis. Nustebau, kai tokiu metu vienas bičiulis manęs paklausė, kodėl aš rašąs liūdnai. Man atrodo, jog esu optimistas. Todėl norėjau paklausti, kodėl jis pats surūgęs, bet nepaklausti klausimai yra patys geriausi. Juk mes gyvename apsupti nesibaigiančių stebuklų. Ateina kartą tokia diena, kai, pasakytų poetas, žmonės pastebi, koks sukrečiantis ir iškilus yra vaikų, medžių, dangaus grožis.

Kalbant apie klausimus, tai ir aš vieno rašančio kolegos paklausiau, kaip jis pavadintų straipsnį apie balandžio mėnesį. „Šiukšlės“, – atsakė jis. Tiesa, kad balandį išnyra visos šiukšlės. Todėl šį mėnesį kuopiamės. Balandis – švaros mėnuo. Esame pusiaukelė tarp žiemos ir vasaros.

Kaip nepaminėti Velykų. Jos šiais metais – balandžio 16 d. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25-ąją nebūna, o ankstesnių – nei kovo 22 d. Vatikano hierarchija svarsto Velykų datą padaryti pastovesne – antrąjį balandžio sekmadienį. Gal ir geriau būtų – pradedant įsibėgėti pavasariui.

Šį sekmadienį – Verbos. Verbų, Didžiosios savaitės ir Velykų pamokslus man labiausiai patinka klausyti kurioje nors kaimo ar mažo miestelio bažnytėlėje. Kunigas neskubėdamas dėsto mintis, tai ne pamokslai Tikėjimo žodžio ar kitų konfesijų, kur pamokslautojas šaukia, daro pauzes, vėl šaukia, taip norėdamas besiklausantiems į smegenis „įmušti“ savo teiginius: „Vakar pas mane atėjo Jėzus (pauzė), jis paėmė mane už rankos (pauzė) ir tarė „Nuo šiol turi sakyti tik tiesą“ (ilga pauzė).

Jeigu jau prisėdau prie teksto apie balandžio šventes, tai kaip nepaminėti švenčių, skirtų sveikatai. Kadangi sveikata – brangiausias mūsų turtas, vertėtų žinoti, kad balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena. Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga – puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai, ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji – kilnesni. O medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro patarimas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“

„Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana“, – Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2. Nuo senų senovės visi linkėjimai prasideda žodžiais: „Pirmiausia linkiu sveikatos.“ Nors šiandien šia tema norisi kalbėti linksmai. Kad ir dėl gydytojų ir pacientų santykių.

Pacientai neserga vien tik fiziškai – dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienų ar kitų problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint ir vidaus ligos, ir emocinio streso simptomus. Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti, pavyzdžiui, jei pacientui ilgai pasakojus ir vardijus nusiskundimus gydytojas dar padrąsina pacientą žodžiais („tęskite“) ar neverbaliai (linkčiojant galvą). Kai ligonis, atrodo, viską papasakojo, jam ypač malonu išgirsti iš gydytojo klausimą: „Kas nors dar?“ O ypač svarbus gydytojo pažadas: „Aš rūpinsiuos jumis ir noriu žinoti, kaip geriausiai galėčiau jums padėti.“ Jei ligonis sako, kad pas jį kelios problemos, o taip dažniausiai būna, jam malonu, jei gydytojas pasiūlo sudaryti sąrašą ir svarstyti, kurią spręsti pirma. Baigus pokalbį, derėtų pasitikrinti, kas buvo pasakyta. Tai padeda geriau suprasti paciento problemą ir įsitikinti, ar ir jis taip pat ją supranta, bei kontroliuoti pokalbio eigą, jei yra per daug informacijos. Ir baigsiu mintimi, kad gydytojų ir pacientų santykiai gydytojams turi rūpėti labiau. Nors šiaip laukiamuosiuose prie gydytojo kabineto vertėtų parašyti įspėjimą: „Ligoniai, prašome vienas kitam nepasakoti savo negalavimų ir jų simptomų, nes po to gydytojui sunku nustatyti tikslią jūsų diagnozę.“

Pokomunistinėse šalyse pacientai specifiniai, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabineto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės. Keista, kad net aspirinas, išrašytas gydytojo, ne vieną pacientą veikia geriau nei šiaip įsigytas.

Vienas gydytojas neseniai man gan protingai tarstelėjo: „Žinok, kūno sveikata prasideda nuo sielos sveikatos.“ Įsivaizduoju, jog rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai.

Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių. Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkaborius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingvėjus manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Dievas kelis mėnesius lydėjo suvargusį žmogelį, norėdamas su juo šnektelėti apie sielą. Bandė jį prakalbinti, bet nepavyko – žmogelio rūpestis buvo kaip parduoti tėvų sklypą.

Visiems girdėtas ir jau nuvalkiotas posakis – „Sveikame kūne – sveika siela“. Ar žinote, kad tai – perfrazuota kito antikinio romėnų poeto Juvenalio ištarmė, kuri skamba taip: „Patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas.“ Tad gal grįžkime prie originalo?

Kadangi daugiau žymesnių švenčių balandyje tarsi ir nėra, prisiminkime dingusias. 1961 m. balandžio 12-ąją pasaulis sužinojo apie Jurijų Gagariną, kosminiu laivu „Vostok 1“ pirmą kartą apskridusį Žemę. Kai kas netgi sako, kad to skrydžio nebuvo, o jis išgalvotas, pasirenkant balandį, melagių mėnesį.

Visgi J. Gagarinas tikrai skrido, tik suklastoti duomenys apie jo nusileidimą. „Vostok“ kosminis aparatas buvo primityvus, jame net nebuvo stabdymo sistemos. J. Gagarinas elgėsi taip, kaip buvo mokomas: jis katapultavosi paskutinės nusileidimo fazės metu. Jį ir „Vostok 1“ parašiutai ant žemės nuleido atskirai.

J. Gagarino nusileidimas buvo daug pavojingesnis nei aprašoma ir nusileido kosmonautas ne toje vietoje, kur buvo numatyta, tad laukuose triūsę žmonės pamatę iš dangaus krintantį žmogų su oranžiniu kostiumu ir šalmu, buvo didžiai nustebinti. Pasakojama, kad pirmoji prie J. Gagarino priėjo moteris ir paklausė, ar jis atkeliavo iš kosmoso. Jis tai patvirtino ir paprašė nuvesti prie telefono, kad galėtų paskambinti į sovietų kosmoso agentūrą.

Iš visos tos šventės liko tik vienas protingas marsiečių posakis: „Nelauktas svečias blogiau už Gagariną“.

Apie ką labiausiai nesinorėtų kalbėti balandy? Atsakysiu – apie vienišius ir vienatvę. Pavasaris vienatvei netinka. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti – telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas.

Daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelį ar vyno taurę. O sako, būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį.

Atrodo, tokių laikų reikėtų ilgėtis, tačiau dauguma žmonių dabar prisipažįsta visai netrokštą bendrauti su kaimynais ir džiaugiasi galimybe pasukę raktą namų durų spynoje atsidurti savo namuose – savo tvirtovėje. Kiek šiandien regime užrašų „Jus stebi vaizdo kameros“, „Saugo apsaugos tarnybos“, o juk paprasčiausias ir pigiausias būtų: „Kaimynai stebi“. Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.

Bet čia apie vienatvę apskritai, o skaudžiausia vienatvė, kai neturi paties artimiausio žmogaus: vyras moters, moteris vyro. Sulaukus 35-erių metų tampama susiformavusio charakterio asmenybe, turinčia nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas.

Užtikau duomenis, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir dvejais metais trim mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus dvejiems metam dviem mėnesiams po vedybų.

Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgai, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir dirbant, reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžių rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino. Džiaugsmas, jei su mylima moterimi gali sulaukti senatvės.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas