Sunkaus triūso saldūs vaisiai – margaspalviai audiniai

Gabrielė Pastaukaitė
„Mano namai etnografiniai“, – nusišypso Šiauliuose gyvenanti audėja Irena Kryžanauskienė, omeny turėdama interjerą, pagyvintą pačios austomis lovatiesėmis, pagalvėlėmis, rankšluosčiais ir senovinėmis audimo staklėmis, kurias paveldėjo iš mamos.

Audimas – žiemiškas pomėgis

Tiesa, su I. Kryžanauskiene susitinkame ne jos namuose, o Šiaulių dailės galerijoje – ten surengta pirmoji tautodailininkės autorinė audinių paroda.

Šaukiama audėja, I. Kryžanauskienė greičiausiai taip pat neatsilieptų. Sako turėjusi savo profesiją – ilgus metus dirbo gydytoja otorinolaringologe, vėliau – ir surdologe, o audimas buvo ir yra tik hobis. Beje, sezoninis. „Vasarą – sodas. Sėdėti prie staklių nėra kada. O žiemą audžiu“, – priduria ji.

Pasididžiavimas. „Dėvėdama tautinį kostiumą, jaučiuosi tikra lietuve, savo regiono paveldo puoselėtoja“, – sako I. Kryžanauskienė. I. Kryžanauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasididžiavimas. „Dėvėdama tautinį kostiumą, jaučiuosi tikra lietuve, savo regiono paveldo puoselėtoja“, – sako I. Kryžanauskienė. I. Kryžanauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Šaltuoju metų laiku paprastai ausdavo ir I. Kryžanauskienės mama. „Žiemą, kai ūkiški rūpesčiai pasibaigdavo, mama sėsdavo prie staklių. Į mokyklą eidavau su jos austu paltuku, o tėtė mamos austus kostiumus nešiojo“, – sako tautodailininkė ir prisimena, kad prie jos namų mėlynuodavo linų laukai, ganydavosi avys.

Audžia su „muziejinėmis“ staklėmis

Nors rankdarbiai I. Kryžanauskienei rūpėjo nuo pat vaikystės, audimo meno iš mamos ji nesimokė, o įstojusi studijuoti medicinos apskritai apie tai užmiršo.

Audimu susidomėjo kur kas vėliau, kai pradėjo dainuoti folkloro ansamblyje „Margulis“ ir sulaukė pasiūlymo įsilieti į Šiaulių tautodailininkų gretas.

„Kad taptumei tautodailininke, tais laikais reikėjo būtinai sudalyvauti respublikinėje parodoje“, – pasakoja I. Kryžanauskienė ir priduria tąkart parodoje pristačiusi dukrai siūtą vaikišką tautinį kostiumėlį – jų yra pasiuvusi ir daugiau. Vėliau išgirdo, kad tautodailininkams labai trūksta audėjų, todėl paprašė mamos ir jos draugės išmokyti austi. „Jos parodė pradžią, o daugiau aš pati – iš knygų“, – sako moteris.

Paroda. I. Kryžanauskienės kūriniai eksponuoti net 23 tautodailės parodose, bet tai pirmoji jos autorinė audinių paroda.

Paroda. I. Kryžanauskienės kūriniai eksponuoti net 23 tautodailės parodose, bet tai pirmoji jos autorinė audinių paroda.

Taip tautodailininkės namuose atsirado mamos audimo staklės, kurias kartą į svečius užsukęs profesorius Aloyzas Toleikis pavadino „muziejinėmis“. „Kai jis pamatė mano stakles, nusistebėjo: „Negi tu su tokiomis audi? Jas tik į muziejų…“ O aš atsakiau, kad staklės juk mamos“, – prisimena I. Kryžanauskienė, iki šiol jomis lengvai ir sėkmingai minanti.

Aukštaitė „iš pa Utenas“

Beje, uždainavusi „Margulyje“, I. Kryžanauskienė turėjo puoštis tautiniu kostiumu. Ką tik atgautos nepriklausomybės laikais jį gauti nebuvo paprasta – laimei, pašnekovę išgelbėjo talentai.

„Tautinį kostiumą pasigaminau pati. Esu aukštaitė, „iš pa Utenas“, bet mano drabužiai neatitiko tradicijų – tuo metu mažai apie jas žinojome. Pavyzdžiui, prijuostė buvo ne aukštaitiška, o daugiau suvalkietiška – tiesiog nusipirkau skarą ir spalvingai ją išsiuvinėjau“, – sako tautodailininkė.

Dabar I. Kryžanauskienė beveik dešimt metų puošiasi autentišku aukštaitės tautiniu kostiumu, pasiūtu pagal visas gimtajam regionui būdingas tendencijas. Ranką prie šio kostiumo pridėjo ir ji pati. „Nuaudžiau prijuostę, liemenę ir nupyniau juostą – aukštaitės jas dažnai ryšėdavo“, – sako I. Kryžanauskienė.

Žičkai. Lininių audinių puošybai naudojami raudoni neblunkantys siūlai – žičkai – tarsi aukštaičių vizitinė kortelė. Autorės nuotr.

Žičkai. Lininių audinių puošybai naudojami raudoni neblunkantys siūlai – žičkai – tarsi aukštaičių vizitinė kortelė. Autorės nuotr.

Audinius išdovanoja

Aukštaičių aprangai būdingos ne tik tautinės juostos, bet ir raudona spalva, kuri atsispindi tautodailininkės kurtuose audiniuose. Pavyzdžiui, lininiuose rankšluosčiuose, kurių galai užausti raudonais žičkais.

Raudonų gijų matyti ir kituose I. Kryžanauskienės darbuose: lovatiesėse, takeliuose, skarose, pagalvėlėse. Jos visos išdėliotos parodoje, o tos, kurių čia nėra, padovanotos saviems arba iškeliavusios į svečius kraštus. „Štai viena mano skara dabar Švedijoje. Moteris, kuri ją įsigijo, taip nešioja, taip džiaugiasi“, – kuklios šypsenos nepavyksta nuslėpti tautodailininkei.

Praktiškas pomėgis. Skara, derančia prie raudonai balto aukštaitės tautinio kostiumo, I. Kryžanauskienė apsigobia pečius, o lovatiesėmis puošia namus.

Praktiškas pomėgis. Skara, derančia prie raudonai balto aukštaitės tautinio kostiumo, I. Kryžanauskienė apsigobia pečius, o lovatiesėmis puošia namus.

Įtaisymas – „tikra pekla“

Ausdama ji džiaugiasi dar labiau. „Audimas man – kaip šventė. Didžiausias malonumas ir kūryba šiokia tokia“, – sako I. Kryžanauskienė, kuri takelių, lovatiesių ir pagalvėlių raštus sugalvoja pati.

Sudėtinga jai tik pati audimo pradžia – įtaisymas. „Tai jau tikra pekla. Gi suklysi vieną siūliuką ir vėl viską atgalios varyk“, – galva palinksi ji. Tačiau sunkus triūsas atneša saldžius vaisius – margaspalvius audinius ir ramybę juos audžiant.

logo_srtrf

Gabrielė Pastaukaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas